Laimė ir gerovė

Diakonijos darbas skiriamas to žmogaus laimei ir gerovei, kurio gyvenime reikalinga kitų žmonių pagalba. Tiek laimė, tiek gerovė yra tarpusavyje susijusios, - vis dėlto abi jos skiriasi viena nuo kitos, jų teisingo supratimo aiškinimas yra vienas iš svarbiausių diakonijos teologinių uždavinių. Tiek supaprastintas krikščioniškos laimės ir žmogiškosios gerovės suvienodinimas, tiek abipusis šių sąvokų atskyrimas nepadeda išspręsti šio uždavinio.

Visų pirma, egzistuoja neteisingas dvasinio charakterio supratimas, tarsi žmogaus laimei pakaktų Dievo išgijimo pažado amžinybėje. Atrodo, kad suprasdamas tai žmogus automatiškai pasiekia gerovės lygį visose žmogaus būties srityse. Vis dėlto patirtis byloja, kad tikėjimas laime amžinybėje neišlaisvina žmogaus nuo kančių, kurias jam teikia ligos ir neteisinga socialinė padėtis. Laimės pažadas neužgožia medicininės ir socailinės veiklos.

Antra, egzistuoja neteisingas materialinio charakterio supratimas, tarsi laimė savaime galėtų sukurti išvystytas visuomenės struktūras, kurios rūpintųsi žmonių gerove. Ir šiuo atveju, atkreipiant dėmesį į patirtį, reikia pabrėžti, kad žmogus, turėdamas net labai geras sąlygas, tikisi gauti daug daugiau nei tai įmanoma žmogui suteikti. Net ir geriausias medicininis ir socialinis funkcionavimas dar negarantuoja laimės.

Todėl svarbu sieti šias abi sąvokas. Teologinė patirtis rodo, kad kristologija visuomet grįžta prie to, kad vienu metu skirtų ir artintų tai, kas žmogiška, ir tai, kas dieviška. Čia svarbu paaiškinti plačiau sąvokas „laimė“ ir „gerovė“.

Gerovė labiau sietina su gera žmogaus kūno, dvasios savijauta, integracija visuomenėje. Gerovės aspektas svarbus žmogaus kūniškuose, dvasiniuose ir socialiniuos poreikiuose. Gerovės lygmens vystymasis yra svarbus ir reikalingas sprendžiant mūsų  pasaulio problemas. Šio požiūrio atkakliai reikia laikytis ir toliau, nes Bažnyčios teologinėje kalboje gerovė neretai apibrėžiama, kaip kažkas nevertinga. Tačiau nepamirškime, kad tas, kuris „aklai“ palaiko žmonių gerovės koncepsiją (idėją), atlieka ypatingai svarbų ir nepakeičiamą darbą. Mes turime skatinti gerovę, skirdamai šiai veiklai visas savo jėgas. Taip pat nedera pamiršti, kad žmonės turi padėti vienas kitam. Čia aš turiu omenyje žmogaus darbą, kuris skirtas artimam žmogui.

Sąvoka „laimė“ apibūdina tai, ką Dievas suteikė žmonėms Kristuje: dovanotą, o ne pasiekiamą išsilaisvinimą, išvengimą dalykų ir aplinkybių, kurie neturi savyje žmogaus problemų sprendimo, atpirkimą, išlaisvinimą iš mirties, kuri, nepaisant visų teigiamų pastangų, uždaro žmogų neįveikiamose rėmuose, atsinaujinimą ir pilnatvę, kuri žmogaus jėgomis yra nepasiekiama. Laimė reiškia „Viso žmogaus gyvenimo aukščiausio tikslo išsipildymą. Laimė yra žmogaus gyvenimo pilnatvė, kurios jis karštai trokšta ir vis dėl to per savo gyvenimą negali pasiekti. (W.Pannenberg, Grundlage der Christologie, 196).

Jei žmogaus gerovei svarbus yra darbas, kurį jis atlieka savo artimo žmogaus labui, tuomet, kalbant apie laimę, svarbu yra tai, ką atlieka Dievas. Žinoma, šie teologiniai skirtumai neturėtų visiškai atskirti vieną nuo kitos šias dvi laimės formas. Tiek Dievo, tiek žmogaus atžvilgiu abu jie turi būti tarpusavyje susiję. Tačiau, jei mes gebame teisingai atskirti Dievo darbus nuo to, ką turi daryti žmogus, mes nepervertiname diakonijos vaidmens ir galime įžvelgti atlikto darbo pilnatvę Dieve. Tuo būdu šis gebėjimas skirti gerovę nuo laimės bus naudingas tiek diakonams, tiek žmonėms, kuriais jie rūpinasi.

Šiandien krikščionys ir kiti socialinės rūpybos darbuotojai galvoja apie visapusišką žmogaus globą. Šiuo pamąstymų ir pagalbos pasiūlymų laikotarpiu žmogus turi gauti pagalbą tiek fiziniu, tie dvasiniu, tiek socialiniu požiūriu. Žmogaus gerovė turėtų pasiekti pilnatvę. Tačiau krikščionišku požiūriu egzistuoja dar viena žmogaus asmenybės dimensija, kuri atveria kelią laimei: Dievo ir žmogaus santykiams.

Taigi, kai Kristus kalba apie „pilnatvę“, tampa aišku, kad žmogus savo ribotoje vaizduotėje net nesugeba įsivaizduoti, kokia didelė yra laimė, kurią Dievas jam teikia. Krikščionišku požiūriu visapusiškoji Dievo pagalba yra didesnė už viską, ką žmogus gali daryti dėl kito žmogaus. Tik Dievas gali suteikti tikrąją ramybę, meilę, prasmę ir viltį šiame beprasmiškame ir beviltiškame pasaulyje. Nei vienas žmogus negali to duoti. Dievas šią laimės galimybę ne tik gali, bet ir nori duoti. Todėl žmogus tikrąją laimės pilnatvę įgyja vien tik artimuose santykiuose su Dievu.

Nepaisant  viso to, diakonija visuomet turi rūpintis, kad žodžiai apie Dievo pagalbą būtų kaip stiprinimas žmogui, kuris kenčia nuo fizinių skausmų, dvasinių žaizdų ir socialinių sąlygų nelygybės. Jei diakonijos darbu norima suteikti žmogui laimę, tuomet tai yra troškimas duoti daugiau, nei žmogus gali.

Pirma, diakonai patys turi gauti iš Dievo tai, ką jie dirbdami nori duoti kitiems. Todėl visa, ką jie galėtų daryti, išplaukia iš Dievo ir žmogaus santykių. Dievas atsako į žmogaus pastangas siekti gerovės amžinosios laimės pažadu, nes Dievas nori suteikti laimę nelaimingiems žmonėms.

Dėl šios priežasties prie Dievo pažado priskiriamos ir diakonijos žmogiškos gerovės pastangos, nors diakonija šį laimės pasiūlymą labiau skelbia nei realiai įgyvendina savo veikla. Remiantis šia prielaida, galima kalbėti apie laimę, kuri įkūnijama suteiktoje pagalboje. Atgauta sveikata,  sustiprėjęs noras gyventi, geri žmonių tarpusavio santykiai – visai tai jau dabar leidžia pajusti konkrečią laimę. Taigi gaudamas pagalbą, žmogus išgyvena savo amžinojo gyvenimo laimės pirmąsias nuojautas, atspindį iš Dievo Karalystės, kuri iš dalies priartėja jau dabar. Tai akimirka, kai laimė tampa regima žmogaus realioje gerovėje. Šiandieninis žmogus, kuris trokšta taikos, sveikatos, žmonių vienybės ir laisvės, turi suprasti, kad Dievas visą tai yra sukūręs amžinybėje.

Taigi visos diakonijos pastangos byloja apie laimę, kurią Dievas yra dovanojęs žmonėms. Asmeninio darbo pasiekimus gerovės srityje taip pat reikia vertinti kaip Dievo pažado ženklus. Tai liudija, kad Dievo sukurta laimė yra daug didesnė, nei žmogus gali įsivaizduoti. Net jei visos pastangos baigiasi nesėkme, pravartu prisiminti, kad ir nelaimingasis žmogus gaus Dievo pažadėtą laimę amžinybėje.

Svarbu tai, kad ir pats Jėzus Kristus, - Jis, kuris yra Išganytojas, savo stebuklingus darbus, kurie padėjo žmonėms atgauti gerovę, priima kaip Dievo pažadėtos laimės ženklus ir nuolankiai susitaiko su nesėkmėmis liudydamas apie laukiamos laimės pažadą. Jis išgirsta Dievo sakoma „Taip“, kai yra kalamas prie kryžiaus, - dėl šios priežasties kryžius tampa žmogaus laimės pagrindu. Čia įsišaknija diakonijos nepalaužiama viltis, kuri neleidžia pasiduoti nesėkmių atveju. „Mes negalime padaryti pakankami daug dėl pasaulio gerovės, tačiau Dievas per Jėzaus Kristaus mirtį dėl pasaulio laimės padarė viską. 

Parengta pagal Reinchardo Turrės knygą „Diakonija“

VšĮ Liuteronų diakonija

Direktorius Kun. Mindaugas Kairys