Konferencija Vokietijoje

“BAŽNYČIOS VISUOMENINĖ ATSAKOMYBĖ IR DIAKONIŠKAS DARBAS ŠIANDIEN”

Ingrida Kairytė

2010 m. gruodžio 12-19 dienomis Vokietijoje vyko susitikimų ciklas “Bažnyčios visuomeninė atsakomybė ir diakoniškas darbas šiandien”. Konferenciją organizavo ir rėmė Pietų  Vestfalijos diakonija,  Vestfalijos Evangeliškoji bažnyčia, Bažnyčios institucija ir EKvW  draugija, Šiaurės Reino-Vestfalijos diakonija.

Kelionė organizuota kaip atsakomasis vizitas iš Latvijos, į kurį dėl rengėjų suinteresuotumo partneryste ir su kitomis Baltijos šalimis, buvo pakviestas ir Lietuvos atstovas.

Užmegztos partnerystės koordinatorė ir suburtos 14 asmenų grupės vadovė – Latvijos Evangelikų Liuteronų bažnyčios diakonijos centro vadovė Inta Putnina. Į konferenciją taip pat vyko Liuteronų bažnyčios Rygoje diakoniškos veiklos koordinatorė Ieva Ansone, psichoterapeutė, diakonijos Liepojoje koordinatorė Vineta Šplite, Liepojos diakonijos centro seselė Inara Laure,  diakonijos centro Kuldigoje koordinatorė, socialinė darbuotoja Inita Hartmane, Ventspilio diakoniškos veiklos koordinatorė Arija Lakševica ir kt. Lietuvos diakoniškos veiklą reprezentavo Ingrida Kairytė, iš vokiečių į latviu kalbą vertė teologė Sandra Gintere, Vokietijoje priėmė ir lydėjo  Gunter Hench – Bažnyčios ir visuomenės institutas („Institut für Kirche und Gesellschaf“, Siegen.

Susitikimų ciklas buvo pradėtas Siegen ir Pietų Vestfalijos regiono diakonijos centre.  Diakonijos centro vadovai pristatė diakoniškos veiklos istoriją, diakonijos struktūrą, valdymo bei finansavimo sistemą, pristatyti diakonijos partneriai.

Visos konferencijos metu suorganizuota keliolika susitikimų su įvairių diakoniškos veiklos organizacijų atstovais. Keletą jų aptarsime plačiau.  

Freudenburg‘e aplankyta Evangeliškoji ligoninė, diakonijos senų ir neįgalių žmonių namai. Suorganizuotas susitikimas su terapeutais, dirbančiais su asmenimis, turinčiais priklausomybę alkoholiui. Šio susitikimo metu kalbėta apie diakonijos pagalbą priklausomybę turintiems asmenims, atskleistas diakonijos, valstybės ir kitų nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo, partnerystės tinklas. Toks socialinės pagalbos sistemos tinklas priklausomybę turinčiam žmogui sudaro galimybes ne tik gydymui, bet ir integracijai, socializacijai visuomenėje. Deja, net ir išplėtotas institucinis tinklas padeda atsikratyti priklausomybės tik 10 procentų  klientų. Šis skaičius nesiskiria nuo Lietuvoje fiksuojamų statistikos duomenų. Kaip ir kiekvienoje socialinės veiklos sferoje – svarbiausiu veiksniu lieka asmens motyvacija ir sėkmingas asmenų įgalinimas keistis ir keisti supančią aplinką.

Vizito Hagen-Hohenlimburg‘o ligonėje metu pristatytos medicininės ir terapinės pagalbos narkomanams galimybės. Turbūt ne vienas stebėjomės materialinėmis sąlygomis, specialistų, besirūpinančių klientais skaičiumi, tačiau esminis klausimas – kurioje vietoje gydymo, sveikimo procese liko tikėjimas – neatsakytas. Paklausę apie tai, sulaukėme atsakymo – jei klientai parodytų poreikį pamaldoms, susitikimui su kunigu, tai būtų suorganizuota. Trumpam palyginimui, pateiksime pavyzdį iš Lietuvos – VŠĮ „Gabrielius“. Tai psichoterapinės, reabilitacinės pagalbos centras, kuriame gydymo procesas grįstas tikėjimu, malda bei užimtumo terapija. Materialinių sąlygų tikrai neįmanoma sulyginti, tačiau žingsnis po žingsnio patys „Gabrielio“ gyventojai tvarko centro pastatą kaip savo namus: patys kloja grindis, daro apdailos darbus, patys gaminasi maistą ir kt. Iš šių namų sklinda vidinė šiluma. Kampe pamatysime gitarą, giesmių sąsiuvinį, bibliją, ant sienos krikščionišką 12 žingsnių  programą. Galbūt pasveikusiųjų procentas panašus, tačiau ar tikėjimo suteikimas, žmogaus suartinimas su Dievu, nėra laikomas diakoniško, krikščioniško darbo tikslu?..

Weidenau mieste aplankyti stacionaraus gydymo pagyvenusiems asmenims namai. Kalbėta apie diakonijos atsakomybę pagyvenusiems žmonėms. Aptarti iššūkiai, aplinka,  darbo ir pagalbos perspektyvos. Įdomus susitikimas su Heike Gamann, kuri pristatė savipagalbos grupių tinklą. Įdomi veiklos organizavimo specifika, kuri skiriasi nuo Lietuvoje esančios savipagalbos grupių veiklos organizavimo būdo.  Diakonijos organizuojamų savipagalbos grupių skaičius siekia 500. Grupės suburiamos pagal egzistuojančius visuomenės poreikius. Pavyzdžiui, savipagalbos grupė asmenims, kurie vis dar gyvena su tėvais, kuriems kyla bendravimo problemų. Tokia grupė sukuriama visuomenės narių iniciatyva, jei susidaro keleto asmenų grupė, jiems paskiriamas pirmųjų susitikimų laikas, numatomos diakonijos patalpos.  Grupei paskiriamos vadovas, kuris veda pirmuosius susitikimus, po kelių susitikimų grupė išsirenka vadovą iš savo grupės, kuris pakeičia diakonijos darbuotoją. Toliau savipagalbos grupės veikla vystoma pagal jos narių poreikius. Jie patys nutaria dėl susitikimų dažnumo, diskusijų temų, patys jiems vadovauja. Diakonijos darbas – vietos susirinkimams bei materialinių sąlygų užtikrinimas, iškilusių problemų sprendimas.

Krizinių, ypatingų situacijų sprendimui Siegen miesto diakonija įkūrė užimtumo centrą. Centras skirtas daugiausia emigrantams, esantiems krizinėse gyvenimo situacijose ir nerandantiems darbo Vokietijoje. Dėl menkų vokiečių kalbos žinių arba priklausomybių asmenims sunku integruotis ir socializuotis visuomenėje, nerandant darbo jie gyvena gatvėje, neturi lėšų pagrindinių fiziologinių poreikių tenkinimui. Diakonijos centras skirtas asmenims, kurie nori ir gali dirbti, apsvaigę asmenys nepriimami. Įkurtose metalo dirbtuvėse tikslinės grupės asmenys praleidžia darbo dieną gamindami įvairiausius metalo gaminius partnerinei įmonei. Centro vadovas Elke Kuhn teigė, kad svarbiausia užduotis – darbo kokybės priežiūra, kadangi jie privalo pateikti tik kokybiškai atliktus gaminius. Pašnekovas Elke Kuhn pasakojo, kad užimtumo centras – kelias, kuris padėjo jam pačiam išbristi iš alkoholizmo, ir kad dirbdamas šiame centre jis rodo pavyzdį, kad žmogus gali būti stiprus ir socializuotis visuomenėje. Įdomi pašnekovo pastaba, kad darbuotojų ir centro lankytojų mėnesinis atlyginimas panašus, t.y. Vokietijos socialinės pagalbos sistema pasiklydo tarp paramos skyrimo asmens resocializacijai ir išvaistymo visuomenės nariams piktnaudžiaujant valstybės išmokomis.

Teologijos ir etikos pagrindus socialiniame-diakoniškame darbe nagrinėjo Jutta Osterman, Siegen Evangelikų Liuteronų parapijos kunigė. Dalyvavome kunigei priklausančios parapijos Kalėdiniame koncerte. Taip pat nors ir Vokišku ritmu, bet spėjome aplankyti Burbach miestą, jame esantį įspūdingą Siegerlander istorijos muzijų, aplankėme ir susipažinome su Siegen miesto istorija, apsilankėme Dortmunde, Freudenberge ir kt. 

Kelionės metu sudarytas susitarimas tarp Siegen diakonijos, Latvijos diakonijos bei Lietuvos diakonijos. Šiuo susitarimu pradėta partnerystė Vokietijos bei Baltijos šalių partnerystė. Jau šiais metais planuojama priimti grupę iš Vokietijos Lietuvoje. Planuojami savanorių mainai: pirmasis savanoris pionierius – Christian Storki, kuris nuo balandžio mėnesio pusę metų atliks savanorišką darbą Rygoje. Siegen diakonijos centras planuoja į Lietuvą atsiųsti dar du savanorius, taip pat priimti du savanorius iš Lietuvos.

Nuotraukoje Jutta Osterman, Christian Storki, Ingrida Kairytė, Inta Putnina.