Diakonija Europoje išgyvena permainas
Bažnyčios socialiniam darbui – diakonijai Vokietijos visuomenėje šiandien tenka ypatinga vieta, tad diakonija vertintina kaip galimybė praktiškai įgyvendinti moralinius principus. Tai akcentavo Šiaurės Elbės evangelikų liuteronų bažnyčios atstovas kun. Wolfgangas Vogelmannas pasaulinėje diakonijos konferencijoje, kurią spalio vidury Adis Abeboje (Etiopija) surengė Pasaulio Liuteronų Sąjunga. Diakoninę veiklą Vokietijoje lydi politiniai debatai ir pritarimas, o tai Bažnyčiai suteikia galimybę panaudoti šią platformą savo „įtakai didinti ir užtarti tuos, kurių balsas nebūna išgirstas“, – teigė W.Vogelmannas.
Iki XX a. antrosios pusės diakoninė veikla nebuvo Bažnyčios gyvenimo dalis, o rėmėsi iniciatyva pavienių krikščionių, diakoninį darbą laikiusių „meilės tarnystės“ pasireiškimu, – konstatavo W.Vogelmannas.
Viurtembergo evangelikų liuteronų bažnyčios atstovė dr. Antje Fetzer aptarė diakoninės veiklos organizavimą iki 1990 m., kai diakonija buvo artimai susijusi su Vokietijos evangelikų bažnyčiomis, o socialinė globa vykdyta valstybės vardu. Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio padėtis pasikeitė. Radosi vis naujų veikėjų, tarp kurių prasidėjo lenktyniavimas, siekiant gauti valstybės lėšų.
Komerciniai motyvai šioje darbo srityje irgi rado tinkamą terpę: kai kurie iš naujųjų veikėjų ėmė siūlyti nebrangiai kainuojančias paslaugas, – deja, jų kokybė kritusi. Įsivyrauja nuomonė, kad Bažnyčia turėtų mažiau koncentruotis į diakoninį darbą ir apsiriboti vargingai besiverčiančiųjų parama, – taip Bažnyčios diakonija grįšianti prie savo ištakų.
Šiaurės šalyse, ypač Suomijoje ir Švedijoje, pastaruoju metu taip pat vyksta permainos – institucinę diakoniją keičia bendruomenės lygmens diakonija, – paaiškino kunigė dr. Stephanie Dietrich, Diakonhjemmet universiteto Osle (Norvegija) docentė. Kaip pavyzdį ji paminėjo Suomiją, kur kiekviena parapija turi įdarbinti bent vieną diakoninį darbą dirbantį žmogų.
Diakoniniam judėjimui Norvegijoje, Švedijoje, Islandijoje, Suomijoje ir Danijoje įtaką iš pradžių darė XIX a. Vokietijoje vykęs Atbudimo judėjimas, kai diakoninės institucijos buvo kuriamos, reaguojant į to meto visuomenės poreikius ir iššūkius, kilusius ir dėl urbanizacijos bei industrializacijos.
Pasak kunigės S.Dietrich, Norvegijos Bažnyčia apibrėžia diakoniją kaip „išgyvenamą Evangeliją, kuri reiškiasi artimo meile, integraliu bendravimu, kūrinijos saugojimu ir įsipareigojimu teisingumui“.
Šiaurės šalių atstovai, dalyvavę penkių dienų konferencijoje, įpareigojo PLS surengti forumą, kuriame būtų aptarti svarbiausi socialiniai iššūkiai ir suteikta pagalba, telkiant diakonines pajėgas.
Rytų Europoje, valdant komunistams, daugumoje šalių diakoninė veikla buvo draudžiama ir tik prieš devyniolika metų vėl atnaujinta. Siekdamos padėti parapijoms atkurti diakonines tarnybas, kai kurios Bažnyčios įsteigė diakonijos skyrius.
Eva Grollova, Bohemijos Brolių Bažnyčios diakonijos sandraugos vadovė, pristatė Čekijos Respublikoje vykdomą diakoninę veiklą. Čekijoje esama įstaigų, kurias Bažnyčios įkūrė kaip nevyriausybines organizacijas, susivienijimus arba fondus. Jos teikia senelių namų ir benamių apgyvendinimo paslaugas, steigia pagalbos centrus nuo narkotikų ir alkoholio priklausomiems žmonėms, rūpinasi specializuota medicinos ir paliatyvia priežiūra ir kt.
Bažnyčioms Rytų Europoje, išsivadavusioms iš komunistinio režimo kontrolės, šiandien tenka iššūkis stiprinti diakoninę tarnystę, motyvuojant žmones imtis šios veiklos, ir užtariant tuos, kurių balsas lieka neišgirstas.
pagal „Lutheran World Information“ parengė Vilija Ulienė
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2008 Nr.12