Savo paklydėliams Šilutė nupirko krikščionišką globą (nuotraukos)
Aldona Aleksėjūnienė
Nors pats viduržiemis, bet valdišką nakties prieglaudą benamiams policijos blaivyklos kamerose Šilutė uždarė. Ir ne todėl, kad pritrūko vargetoms atjautos, o kad pakeitė ją žmogiškesne ir reikalingesne – socialine globa ir reabilitacija. Ir truks ji ne vieną žiemą, bet ištisus pusantrų metų.
Per 18 mėnesių, manome, nuo alkoholio priklausomybės kenčiantys vyrai išsilaisvins ir išlips iš duobės“, - sako Šilutės savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Šveikauskienė.
Pirmą kartą rajone tokias paslaugas pirkti savivaldybei pasiūlė neseniai krašte įsikūrusi viešoji įstaiga „Gabrielius“. Jos reabilitacijos centro įkūrimui, sveikstančiųjų apgyvendinimui Lietuvos liuteronų bažnyčia skyrė pastatus Šilutės rajone, Juknaičių seniūnijos Vyžių kaime.
Vienintelis steigėjas yra Viešoji įstaiga Liuteronų diakonija.
VšĮ „Gabrieliaus“ veiklos tikslai – tenkinti viešuosius interesus, siekti pagerinti priklausomybe sergančiųjų ir jų artimųjų bei kitų psichologinių ir socialinių problemų turinčių žmonių gyvenimo kokybę. Teikdama psichologines, socialines, reabilitacines paslaugas įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žmonėms įstaiga vykdo diakoninį darbą ir steigėjo misiją.
„Gabrielius“ numato 70-ies savaičių sveikimo programą. Dešimties savaičių laikotarpiai vadinami fazėmis, kurios atitinka sugrįžimo į visavertį gyvenimą žingsnius. Gyvenimas reabilitacijoje yra ribotas dienotvarke, vidaus taisyklėmis, jos sąlygoja net bendravimą su žmonėmis centre, už jo ribų, bet suteikia tvarką ir bendruomeniškumą.
„Gyvename čia pirmąsias savaites, tad taisyklės dar draudžia kontaktus su kitais žmonėmis. Bet vis tiek esame patenkinti, nes bendruomenė padeda lipti iš dugno, čia šilta, turime maisto, svajojame renovuoti pastatus, sukurti modernų gyvenamąjį kompleksą su autoserviso dirbtuvėmis“, -
kalba šilutiškis 34-erių Arūnas.
Jis čia pakliuvo su likimo draugais iš uždarytų Šilutės nakvynės namų - Kęstu, Jonu ir dviem Algiais. Savivaldybė sudarė sutartį su viešąją įstaiga „Gabrielius“ ir už kiekvieno šių paklydėlių gyvenimą bendruomenės namams įsipareigojo mokėti po 703 litus. Tai yra perpus pigiau, nei savivaldybei atsiėjo nakties prieglaudos išlaikymas blaivykloje. Dienomis visi buvo varomi į gatvę. „Įnamiai, kurie turi pajamų – invalidumo, bedarbių ar kitas pašalpas – 80 proc. gaunamos sumos privalo pervesti į „Gabrieliaus“ sąskaitą. Tiek, kiek trūksta iki asmens išlaikymo per mėnesį –703 litų – skirtumą padengs savivaldybė“, - žurnalistei pasakojo K.Šveikauskienė.
Įstaigos „Gabrielius“ direktorius, buvęs Romos katalikų, o dabar evangelikų liuteronų kunigas 36-erių Romualdas Liachavičius ir darbo organizatorius Stanislovas Pauša organizuoja socialinę globą, psichologinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas Vyžiuose ne tik penkiems alkoholikams šilutiškiams, bet ir keliems narkomanams iš Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių.
R.Liachavičius yra psichologijos magistras, dirbęs įvairiose mokymo ir sveikatos įstaigose, o nuo 2007 m. - psichologas labdaros ir paramos fonde „Kartų ryšys“ Klaipėdoje.
„Turime tikslą, tikime, kad pavyks įveikti visas problemas“, - lrytas.lt sakė S.Pauša. Bet naujakuriams trūksta daug ko. „Skalbyklės – buičiai, grandininio pjūklo
– darbui, benzino – kelionėms automobiliu į miestą pas gydytojus“, - išvardijo Dainius, Arūnas ir Stanislovas.
„Mes tikime gera šių vyrų valia, nors dėl jų greitai išsikelsime iš savo buto šio namo antrame aukšte į Juknaičius, į savarankiško gyvenimo senelių namus“, - žurnalistei pasakojo pensininkai Antanina ir Pranciškus Dambrauskai.
Jie šiame sovietmečiu nacionalizuotos Vyžių liuteronų evangelikų bažnyčios ir jos bendruomenės namų, paverstų daugiabučiu, pastate
pragyveno per trisdešimt metų. Matė, kaip bažnyčią sovietų ūkis pavertė grūdų sandėliu, dalyvavo talkose, ją valant, kai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo susigrąžino tikintieji. Ir meldėsi čia, nors yra katalikai. A ir P.Dambrauskai tik geru žodžiu mini paklydėlius, kurie čia kabinasi į gyvenimą. „Vienam paskolinau 10 litų, kitam staliaus įrankius, ir nė vienas neapgavo, grąžino, atsakomybę jaučia. Nesuprantu, ko kitose gyvenvietėse taip priešinamasi panašių įstaigų kaimynystei“, - sakė 76-erių P.Dambrauskas. Jis su žmona išsikelia tik todėl, kad patalpų reiks besiplečiančiam centrui. Ar Šilutėje, apgyvendinus penkis vyrus Vyžiuose, neliko benamių?
„Tų, kurie lindi laiptinėse ir nenori lipti iš liūno, vienas kitas dar yra. Bet prievarta pagalbos niekas jiems neįsiūlys. Žmogus pats turi norėti“, - kalba socialinės paramos skyriaus vedėja K.Šveikauskienė.
Ištiestą krikščioniškos pagalbos ranką nelaimėliams ji labai vertina ir džiaugiasi, kad ji atsirado tada, kai nakvynės namų nuomos sutartis su policijos komisariatu 2008-ųjų gale baigėsi.
